Šitaip sužinojau kitą labai svarbų dalyką: kad jo gimtoji planeta - ne ką didesnė už namą!
Nelabai dėl to ir nustebau. Žinojau, kad, be didžiųjų planetų, kaip Žemė, Jupiteris, Marsas, Venera, kurioms duoti vardai, yra šimtai kitų, kurios kartais tokios mažos, kad labai sunku jas įžiūrėti ir pro teleskopą. Atradęs kurią nors, astronomas vietoj vardo duoda jai numerį. Pavadina ją, pavyzdžiui, "asteroidas 3251".
Turiu rimtą pagrindą manyti, kad planeta, iš kurios buvo atvykęs mažasis princas, yra asteroidas B 612. Šį asteroidą tik vieną kartą 1909 metais pastebėjo pro teleskopą vienas turkų astronomas.
Jis tada plačiai paaiškino savo atradimą tarptautiniame astronomų kongrese.
Tačiau dėl keisto jo apdaro niekas juo nepatikėjo. Tokie jau yra tie suaugę žmonės.
Laimė, asteroido B 612 garbę išgelbėjo vienas turkų diktatorius, kuris, grasindamas mirties bausme, privertė tautą rengtis europietiškais drabužiais. Astronomas 1920 metais vėl paaiškino savo atradimą vilkėdamas labai elegantišką kostiumą. Ir dabar visi sutiko su jo nuomone.
Taip smulkiai papasakojau jums apie asteroidą B 612 ir nurodžiau jo numerį, todėl, kad turėjau galvoje suaugusius žmones. Suaugę žmonės mėgsta skaitmenis. Jei kalbate, kad turite naują draugą, jie niekada nesiteirauja, kas svarbiausia. Niekuomet nesako: "O koks jo balsas? Ką jis labiausiai mėgsta žaisti? Ar jis renka peteliškes?" Jie klausia: "Kiek jam metų? Ar daug jis turi brolių? Koks jo svoris? Kiek uždirba jo tėvas?" Tik tada jiems atrodo, kad šį tą apie jį žino. Jeigu suaugusiems sakote: "Mačiau gražų rausvų plytų namą su snapučiais palangėse ir balandžiais ant stogo...",- jie neįstengia įsivaizduoti to namo. Jiems reikia sakyti šitaip: "Mačiau namą, kuris kainuoja šimtą tūkstančių frankų." Tada jie sušuks: "Koks gražus namas!"
Jei, pavyzdžiui, jiems pasakysite: "Kad mažasis princas tikrai gyveno, galima spręsti iš to, jog jis buvo žavus, juokėsi ir prašė nupiešti avį; jei prašai avies, tai iš to matyti, kad tu esi",- jie tiktai gūžtelės pečiais ir jus pavadins vaiku! Bet jeigu jiems pasakysite: "Planeta, iš kurios jis atvyko, yra asteroidas B 612",- tada būsite juos įtikinę, ir jie paliks jus ramybėje - daugiau neklausinės. Tokie jau jie yra. Nereikia ant jų už tai pykti. Vaikai turi būti labai atlaidūs suaugusiems.
Tačiau mums, nusivokiantiems apie gyvenimą, numeriai, žinoma,- menkniekis. Šį apsakymą būčiau norėjęs pradėti taip, kaip pradedamos pasakos. Būčiau norėjęs pasakyti: "Kadaise gyveno mažas princas tokioje planetoje, kuri buvo ne didesnė už jį patį, ir jam reikėjo draugo..." Tiems, kurie išmano gyvenimą, šitoks pasakojimas būtų atrodęs daug panašesnis į tiesą.
Mat aš nemėgstu, kad mano knygą kas nors skaitytų paviršutiniškai. Kaip susisieloju, pasakodamas šiuos atsiminimus! Bus jau šešeri metai, kai mano bičiulis nuėjo su savo avele. Mėginu jį čia aprašyti, kad jo nepamirščiau. Negerai pamiršti draugą. Ne visi turėjo draugų. Galiu ir aš pasidaryti kaip tie suaugę žmonės, kuriems rūpi tik skaičiai. Taigi dar ir dėl to nusipirkau pieštukų ir dėžutę dažų. Sunku vėl imtis piešimo mano amžiuje, kai nesi mėginęs nieko daugiau, tik, būdamas šešerių metų, piešei uždarą ir atdarą smauglį! Žinoma, stengsiuosi, kad atvaizdai išeitų kuo panašesni. Tačiau nesu visai tikras, kad man pavyks. Vienas piešinys dar būna nei šio, nei to, o kitas - jau nebepanašus. Nenutaikau truputį ir didumo. Vienur mažasis princas - per didelis. Kitur - per mažas. Abejonių kyla ir dėl drabužių spalvos. Taigi bandau ir vienaip, ir kitaip - gal kas ir išeis. Dėl kai kurių svarbesnių smulkmenų būsiu ir suklydęs. Bet teks man už tai atleisti. Mano bičiulis niekada nieko neaiškindavo. Gal jis manė, kad aš panašus į jį. Tačiau aš, deja, nesugebu matyti avių pro dėžės sieneles. Gal aš jau truputį toks kaip suaugusieji. Matyt, apsenau.
