Dedikacija

"Mažasis Princas"
 
LEONUI VERTUI

Atsiprašau vaikus, kad šią knygą paskyriau suaugusiam. Turiu rimtą pasiteisinimą: tas žmogus yra geriausias pasaulyje mano draugas. Turiu dar kitą pasiteisinimą: tas žmogus gali viską suprasti, net knygas vaikams. Turiu ir trečią pasiteisinimą: tas žmogus gyvena Prancūzijoje, jis čia alksta ir šąla. Jam labai reikia paguodos. Jei šių visų pasiteisinimų neužtenka, tai šią knygą skiriu vaikui, kuris kitados buvo suaugęs žmogus. Visi suaugusieji iš pradžių buvo vaikai. (Tik nedaugelis tai atsimena.) Taigi pataisau dedikaciją:


LEONUI VERTUI
KAI JIS BUVO MAŽAS BERNIUKAS

Antuanas de Sent-Egziuperi

I skyrius

Kai man buvo šešeri metai, kartą vienoje knygoje apie Neįžengiamą girią - knyga vadinosi "Pasakojimai apie dalykus, kurie tikrai įvyko",- radau puikų paveiksliuką. Jame buvo atvaizduotas smauglys, ryjantis žvėrį. Štai čia perpieštas tas paveiksliukas.

Knygoje buvo parašyta: "Smaugliai suryja savo grobį ištisą, jo nekramtę. Paskui jie nebegali judėti ir šešis mėnesius miega, kol viską suvirškina."

Aš tada daug galvojau apie nuotykius džiunglėse, ir man irgi pavyko nupiešti spalvotu pieštuku pirmąjį savo piešinį. Savo piešinį numeris 1. Jis buvo šitoks:

Savo kūrinį aš parodžiau suaugusiems ir paklausiau, ar jiems mano piešinio baisu.

Jie man atsakė: "O ko čia bus baisu skrybėlės?"

Aš buvau nupiešęs visai ne skrybėlę. Buvau nupiešęs smauglį, virškinantį dramblį. Tada nupiešiau smauglio vidų, kad suaugusiems būtų suprantamiau. Jiems visada reikia aiškinti. Mano piešinys numeris 2 buvo šitoks:

Suaugę žmonės man patarė liautis piešti atvirus ar uždarus smauglius ir verčiau domėtis geografija, istorija, skaičiavimu ir gramatika. Taip, būdamas šešerių metų atsisakiau puikios dailininko karjeros. Man sugadino nuotaiką tai, kad mano piešiniai numeris 1 ir numeris 2 neturėjo pasisekimo. Suaugusieji niekada nieko nesupranta patys, ir vaikams tikras vargas, kad turi jiems vis aiškinti ir aiškinti.

Taigi man teko rinktis kitokią profesiją, ir aš išmokau skraidyti lėktuvais. Skraidžiau ir šen, ir ten po pasaulį. Ir geografija man labai pravertė. Galėdavau iš pirmo žvilgsnio atskirti Kiniją nuo Arizonos. Tai išeina labai į gerą, jei nakčia pasiklysti.

II skyrius

Taip ir gyvenau vienas, neturėdamas su kuo tikrai pasišnekėti, kol prieš šešerius metus Sacharoje sugedo mano lėktuvas. Jo motore kažkas sulūžo. Ir kadangi su manim nebuvo nei mechaniko, nei keleivių, nutariau pabandyti pats pašalinti nemenką gedimą. Nuo to priklausė, ar liksiu gyvas, ar ne. Vandens teturėjau vos kokiai savaitei.

Taigi pirmąjį vakarą užmigau ant smėlio, už tūkstančio mylių nuo bet kurios gyvenamos vietos. Buvau labiau nuo visų atskirtas negu žmogus, laivui sudužus, klaidžiojantis plaustu vidury vandenyno. Todėl galite įsivaizduoti, kaip nustebau, kai apyaušriu mane pažadino kažkoks keistas balselis. Kažkas tarė:

- Prašau... nupiešk man avį!
- A?
- Nupiešk man avį...


Štai geriausias jo atvaizdas, kurį vėliau man pavyko nupiešti.

Aš pašokau lyg perkūno trenktas. Prasitryniau akis. Gerai įsižiūrėjau. Ir pamačiau, kad į mane oriai žiūri kažkoks nepaprastas berniūkštis. Štai geriausias jo atvaizdas, kurį vėliau man pavyko nupiešti. Tačiau mano piešinys, aišku, toli gražu nėra toks žavus, koks buvo jis pats. Tai ne mano kaltė. Kai, būdamas šešerių metų, ketinau tapti dailininku, suaugę žmonės mane nuo to atgrasino, ir piešti neišmokau nieko daugiau, tik uždarus ir atvirus smauglius.

Tad žiūrėjau į šį regėjimą išplėtęs akis iš nustebimo. Nepamirškite, kad buvau už tūkstančio mylių nuo bet kurios gyvenamos vietos. O mano berniūkštis neatrodė nei paklydęs, nei pusgyvis iš nuovargio ar alkio, troškulio ar baimės. Jis visai nebuvo panašus į vaiką, paklydusį viduryje dykumos, už tūkstančio mylių nuo bet kurio gyvenamo krašto. Pagaliau atgavęs žadą, tariau jam:

- Na... ką tu čia veiki?

Tada jis švelniu balsu, lyg kalbėdamas apie kokį labai rimtą dalyką, pakartojo:

- Prašau... nupiešk man avį.

Kai viskas taip paslaptinga, kaip tu nepaklausysi. Nors man tai atrodė didelė nesąmonė, atsidūrus už tūkstančio mylių nuo bet kurių gyvenamų vietų ir žiūrint į akis mirčiai, tačiau išsiėmiau iš kišenės popieriaus lapą ir automatinį plunksnakotį. Bet, atsiminęs, kad daugiausia buvau mokęsis tik geografijos, istorijos, skaičiavimo ir gramatikos, pasakiau vaikiūkščiui (truputį nepatenkintas), kad nemoku piešti. Jis atsakė:

- Nieko. Nupiešk man avį.

Avies niekada nebuvau piešęs, tai nupiešiau jam vieną iš tų dviejų piešinių, kurie man išeidavo: dramblį smauglio pilve. Ir nustebau, išgirdęs, kaip berniūkštis man sako:

- Ne! Ne! Nenoriu aš dramblio smauglyje. Smauglys - labai pavojingas, o dramblys užima per daug vietos. Pas mane labai ankšta. Man reikia avies. Nupiešk man avį.

Na tai nupiešiau.

Jis atsargiai į ją pasižiūrėjo ir tarė:

- Ne! Ta jau labai serga. Padaryk kitą.

Nupiešiau kitą.

Mano bičiulis meiliai nusišypsojo, lyg man atleisdamas:

- Nagi matai... čia ne avis, o avinas. Su ragais...

Vėl perdirbau piešinį. Bet berniukas jo nepriėmė kaip ir pirmojo:

- Šita per sena. Noriu tokios avies, kad dar ilgai išgyventų.

Tada nekantraudamas, nes reikėjo greičiau taisyti motorą, brūkštelėjau ši piešinį.

Ir pareiškiau:

- Štai dėžė. Avis, kurios tu labai nori, yra viduje.

Bet labai nustebau, pamatęs, kaip nušvito mažojo mano žinovo veidas:

- Kaip tik tokios aš norėjau! Kaip tu manai ar daug žolės reikia tai avelei?
- Kodėl?
- Todėl, kad mano ganykla visai maža...
- Užteks tikriausiai. Daviau tau visai mažutę avį.

Jis palenkė galvą prie piešinio:

- Ne tokia jau maža... Žiūrėk! Užmigo...

Šitaip susipažinau su mažuoju princu.

III skyrius

Ilgai negalėjau suprasti, iš kur jis atsirado. Mažasis princas, kuris manęs daug ko teiravosi, mano klausimų lyg ir negirdėjo. Pamažu viską supratau iš netikėtai jam išsprūdusių žodžių. Antai, pirmąkart pastebėjęs mano lėktuvą (savo lėktuvo aš nepiešiu, toks piešinys man būtų per sunkus), jis paklausė:

- Kas čia per daiktas?
- Tai ne daiktas. Jis skrenda. Čia lėktuvas. Mano lėktuvas.

Ir aš didžiavausi galėdamas pranešti, kad skraidau. Tada jis sušuko:

- Ką! Tai tu nukritai iš dangaus!
- Taip,- kukliai patvirtinau.
- Ak, čia tai keista...

Mažasis princas labai gražiai nusikvatojo, ir tai mane gerokai suerzino. Aš noriu, kad į mano nelaimes būtų žiūrima rimtai.

- Tai ir tu atvykai iš dangaus! Iš kokios planetos?

Man tuoj dingtelėjo, kaip jis bus čia atsiradęs, ir staiga jį paklausiau:

- Tai tu iš kitos planetos?

Bet jis nieko neatsakė. Tyliai palingavo galvą, žiūrėdamas į mano lėktuvą.

- Žinoma, tokiu daiktu negalėjai atvykti iš labai toli...

Ir jis ilgai kažką galvojo. Paskui išsiėmė iš kišenės mano avį ir susimąstęs pradėjo žiūrinėti savo turtą.

Galite įsivaizduoti, kaip mane sudomino tas jo pusiau prisipažinimas apie "kitas planetas". Taigi stengiausi sužinoti ką nors daugiau.

- Iš kur tu atvykai, vaikuti? Kur tavo namai? Kur gabensi mano avį?

Jis tylėdamas pagalvojo ir atsakė:

- Ta dėžė, kur tu man davei, labai pravers - naktį jai bus namas.
- Žinoma. O jei tu būsi geras, tai duosiu ir virvutę jai pririšti dienos metu. Ir kuoliuką.

Toks pasiūlymas mažąjį princą, rodės, nemaloniai nustebino.

- Pririšti? Na ką tu čia dabar sugalvojai?
- Bet jeigu tu jos nepririši, ji nueis kur nors ir pasiklys.

Ir mano bičiulis vėl nusikvatojo.

- O kur, manai, ji gali nueiti!
- Bet kur. Nosies tiesumu...

Tada mažasis princas oriai tarė:

- Nieko. Mano šalyje taip mažai vietos!

Ir pridūrė gal su trupučiu liūdesio:

- Nosies tiesumu toli nenueisi...

IV skyrius

Šitaip sužinojau kitą labai svarbų dalyką: kad jo gimtoji planeta - ne ką didesnė už namą!

Nelabai dėl to ir nustebau. Žinojau, kad, be didžiųjų planetų, kaip Žemė, Jupiteris, Marsas, Venera, kurioms duoti vardai, yra šimtai kitų, kurios kartais tokios mažos, kad labai sunku jas įžiūrėti ir pro teleskopą. Atradęs kurią nors, astronomas vietoj vardo duoda jai numerį. Pavadina ją, pavyzdžiui, "asteroidas 3251".

Turiu rimtą pagrindą manyti, kad planeta, iš kurios buvo atvykęs mažasis princas, yra asteroidas B 612. Šį asteroidą tik vieną kartą 1909 metais pastebėjo pro teleskopą vienas turkų astronomas.

Jis tada plačiai paaiškino savo atradimą tarptautiniame astronomų kongrese.

Tačiau dėl keisto jo apdaro niekas juo nepatikėjo. Tokie jau yra tie suaugę žmonės.

Laimė, asteroido B 612 garbę išgelbėjo vienas turkų diktatorius, kuris, grasindamas mirties bausme, privertė tautą rengtis europietiškais drabužiais. Astronomas 1920 metais vėl paaiškino savo atradimą vilkėdamas labai elegantišką kostiumą. Ir dabar visi sutiko su jo nuomone.

Taip smulkiai papasakojau jums apie asteroidą B 612 ir nurodžiau jo numerį, todėl, kad turėjau galvoje suaugusius žmones. Suaugę žmonės mėgsta skaitmenis. Jei kalbate, kad turite naują draugą, jie niekada nesiteirauja, kas svarbiausia. Niekuomet nesako: "O koks jo balsas? Ką jis labiausiai mėgsta žaisti? Ar jis renka peteliškes?" Jie klausia: "Kiek jam metų? Ar daug jis turi brolių? Koks jo svoris? Kiek uždirba jo tėvas?" Tik tada jiems atrodo, kad šį tą apie jį žino. Jeigu suaugusiems sakote: "Mačiau gražų rausvų plytų namą su snapučiais palangėse ir balandžiais ant stogo...",- jie neįstengia įsivaizduoti to namo. Jiems reikia sakyti šitaip: "Mačiau namą, kuris kainuoja šimtą tūkstančių frankų." Tada jie sušuks: "Koks gražus namas!"

Jei, pavyzdžiui, jiems pasakysite: "Kad mažasis princas tikrai gyveno, galima spręsti iš to, jog jis buvo žavus, juokėsi ir prašė nupiešti avį; jei prašai avies, tai iš to matyti, kad tu esi",- jie tiktai gūžtelės pečiais ir jus pavadins vaiku! Bet jeigu jiems pasakysite: "Planeta, iš kurios jis atvyko, yra asteroidas B 612",- tada būsite juos įtikinę, ir jie paliks jus ramybėje - daugiau neklausinės. Tokie jau jie yra. Nereikia ant jų už tai pykti. Vaikai turi būti labai atlaidūs suaugusiems.

Tačiau mums, nusivokiantiems apie gyvenimą, numeriai, žinoma,- menkniekis. Šį apsakymą būčiau norėjęs pradėti taip, kaip pradedamos pasakos. Būčiau norėjęs pasakyti: "Kadaise gyveno mažas princas tokioje planetoje, kuri buvo ne didesnė už jį patį, ir jam reikėjo draugo..." Tiems, kurie išmano gyvenimą, šitoks pasakojimas būtų atrodęs daug panašesnis į tiesą.

Mat aš nemėgstu, kad mano knygą kas nors skaitytų paviršutiniškai. Kaip susisieloju, pasakodamas šiuos atsiminimus! Bus jau šešeri metai, kai mano bičiulis nuėjo su savo avele. Mėginu jį čia aprašyti, kad jo nepamirščiau. Negerai pamiršti draugą. Ne visi turėjo draugų. Galiu ir aš pasidaryti kaip tie suaugę žmonės, kuriems rūpi tik skaičiai. Taigi dar ir dėl to nusipirkau pieštukų ir dėžutę dažų. Sunku vėl imtis piešimo mano amžiuje, kai nesi mėginęs nieko daugiau, tik, būdamas šešerių metų, piešei uždarą ir atdarą smauglį! Žinoma, stengsiuosi, kad atvaizdai išeitų kuo panašesni. Tačiau nesu visai tikras, kad man pavyks. Vienas piešinys dar būna nei šio, nei to, o kitas - jau nebepanašus. Nenutaikau truputį ir didumo. Vienur mažasis princas - per didelis. Kitur - per mažas. Abejonių kyla ir dėl drabužių spalvos. Taigi bandau ir vienaip, ir kitaip - gal kas ir išeis. Dėl kai kurių svarbesnių smulkmenų būsiu ir suklydęs. Bet teks man už tai atleisti. Mano bičiulis niekada nieko neaiškindavo. Gal jis manė, kad aš panašus į jį. Tačiau aš, deja, nesugebu matyti avių pro dėžės sieneles. Gal aš jau truputį toks kaip suaugusieji. Matyt, apsenau.

V skyrius

Kasdien vis ką nors sužinodavau apie jo planetą, apie tai, kaip jis išvyko, kaip keliavo. Tatai išaiškėdavo pamažu, samprotaujant apie šį bei tą. Pavyzdžiui, trečią dieną išgirdau, koks nelemtas dalykas yra baobabų kerojimas.

Čia irgi prisidėjo avis, nes mažasis princas staiga, lyg kažkuo rimtai suabejojęs, paklausė:

- Juk tiesa, kad avys nuėda krūmus?
- Taip. Tiesa.
- O, aš labai patenkintas.

Aš nesupratau, kodėl jam taip svarbu, kad avys nuėstų krūmus. Bet mažasis princas pridūrė:

- Tada jos nuėda ir baobabus?

Pasakiau mažajam princui, kad baobabai - ne krūmai, o medžiai, aukštumo sulig bažnyčia, ir kad jeigu jis atsigabentų net visą bandą dramblių, jie nesusidorotų nė su vienu baobabu.

Išgirdęs apie bandą dramblių, mažasis princas nusijuokė:

- Juos tektų sustatyti vieną ant kito.

Tačiau išmintingai pridūrė:

- Baobabai, kol dar neužaugę, būna mažiukai.
- Tiesa! Bet kodėl tu nori, kad tavo avys nuėstų mažiukus baobabus?

Jis man atsakė: "Na, suprask!"- lyg tai būtų buvę savaime aišku. Ir aš turėjau gerai pasukti galvą, kol įminiau šią mįslę.

Iš tikrųjų mažojo princo planetoje, kaip ir visose planetose, buvo gerų žolių ir piktžolių. Vadinasi, iš gerų žolių - geros sėklos, iš blogų žolių - blogos sėklos. Tačiau sėklos - nematomos. Jos miega įgludusios žemėje, ligi kuri nors įsimano pabusti. Tada ji pasirąžo ir droviai išleidžia link saulės žavų nekaltą daigelį. Jeigu tai būna ridikėlio arba rožės daigas, jis gali sau augti kaip tinkamas. Tačiau jei išdygsta piktžolė, reikia jos daigą išrauti tuojau, kai tik gali jį pažinti. O mažojo princo planetoje buvo baisiai netikusių sėklų... baobabo sėklų. Jomis buvo užteršta visa planetos dirva. Na, o baobabu, jeigu per vėlai imsi jį tvarkyti, niekada nenusikratysi. Jie apkeroja visą planetą. Perveria ją kiaurai savo šaknimis. O jei planeta per maža ir baobabų priauga per daug, ji nuo jų suskyla.

"Reikia būti drausmingam,- aiškino man vėliau mažasis princas.- Kai rytą baigi pats ruoštis, turi rūpestingai apruošti planetą. Reikia prisiversti visada išrauti baobabus, kai tik juos gali atskirti nuo rožių, o kol dar visai jaunučiai, jie labai į jas panašūs. Tas darbas labai nuobodus, bet visai lengvas."

Ir kartą jis man patarė pasistengti nupiešti gražų piešinį, kad įkalčiau tai į galvą savo krašto vaikams. "Jeigu jie kada sumanys keliauti,- aiškino jis man,- jiems tat pravers. Kartais nieko blogo, jei darbą atidedi vėlesniam laikui. Bet jei tuoj nesutvarkai baobabų, visada atsitinka nelaimė. Žinojau vieną tokią planetą, kurioje gyveno tinginys. Jis davė išsikeroti trims krūmokšniams.


Baobabai

Pagal mažojo princo paaiškinimus nupiešiau šią planetą. Nemėgstu sakyti pamokslų. Bet juk nedaug kas žino, kaip pavojinga leisti išsikeroti baobabams, ir paklysti asteroide taip rizikinga, kad šį kartą neiškenčiu ir sakau: "Vaikai! Pasisaugokite baobabų!" Norėdamas įspėti savo bičiulius, koks pavojus mums jau seniai gresia, nors nieko apie tai ir nežinome, taip atsidėjęs nupiešiau šitą piešinį. Ši pamoka tikrai bus naudinga. Jūs turbūt paklausite: kodėl šioje knygoje nėra kitų tokių didžiulių piešinių kaip tie baobabai? Atsakymas paprastas: mėginau, bet neišėjo. O kai piešiau baobabus, mane skatino mintis, kad tai svarbu, neatidėliotina.

VI skyrius

Ak mažasis princai, jau ėmiau suprasti, koks nelinksmas tavo mažutis gyvenimas. Vienintelė tavo pramoga ilgai tebuvo saulėlydžių švelnumas. Šią naują smulkmeną sužinojau ketvirtos dienos rytą, kai man pasakei:

- Aš labai mėgstu saulėlydžius. Einam pasižiūrėti saulėlydžio...
- Bet dar reikia palaukti...
- Ko palaukti?
- Palaukti, kol saulė leisis.

Tu iškart atrodei labai nustebęs, o paskui nusijuokei pats iš savęs. Ir pasakei:

- Man visada rodosi, kad aš namie!

Iš tikrųjų. Tuo metu, kai Jungtinėse Valstijose yra vidudienis, Prancūzijoje - visi tai žino - saulė leidžiasi. Jei tik iš ten galėtum per minutę atsidurti Prancūzijoje, matytum saulėlydį. Deja, nuo Jungtinių Valstijų iki Prancūzijos - pernelyg toli. Bet tavo mažutėje planetoje užtekdavo tik paslinkti kėdę porą žingsnių, ir tu žiūrėdavai į saulės laidą, kada panorėdavai...

- Vieną dieną mačiau saulę leidžiantis keturiasdešimt tris kartus!

Ir, kiek palaukęs, pridūrei:

- Žinai... kai taip liūdna, tai mėgsti saulėlydžius...
- Tą dieną, kai tu keturiasdešimt tris kartus žiūrėjai, kaip leidžiasi saulė, tau buvo irgi liūdna?

Bet mažasis princas nieko nesakė.